|
ANUBI LYRICS
"Kai pilnaties akis uzmerks Mirtis" (1997)
1. Savo Kelyje
2. Kai Pilnaties Akis Uþmerks Mirtis
3. Mirtis
4. Kai Pilnaties Akis Uþmerks Mirtis II
5. Gyvenimo Kritimà Dovanosim Krankliui
6. Á Naujà Galybæ
7. Ir Saulë Neteko Savo Pusës Veido
8. Ozirio Adventas
9. Folklorinë Daina Apie Mirtá
10. Ið tuðtumos Á Akmens Tylà
11. Tarp Akmens Ir Veidrodþio
1. Savo Kelyje
Ateikit
O, nakties vaikai,
Pakilkit
Laiptais į bokštą tylos
Į bokštą – laikrodį nakties.
O kaip šauksmą
Kurio trokštą
Rankos nešančios kardą,
Kardą vardu išminties –
Iššaukiantis viltį.
Ir jis neiškaltas iš plieno,
Rankom neliestas
Ir nedega ugnis jame:
Jis tik įrankis mūsų troškimų.
2. Kai Pilnaties Akis Uþmerks Mirtis
Mirties ranka tamsi
Kyla aukštyn aukštyn
Koks tu šaltas esi
Užmerktom akim.
Nesuprantam, ar tu dar žvelgi
Ar tik klausti mėgintum,
Ar tik rodai mums iš toli
Ką paslėpti tiktų.
Noris paslėpti tavy
Tai kas mūsų yra
Kol akių pramerkt negali
Ir kol esam šalia.
3. Mirtis
Mirtis tai mėginimas išeit,
Mirtis tai siūbuojanti nežinomybės šaka,
Mirtis tai amžina kūryba
Ir spalva jos juoda.
Mirtis išsipildanti būties knyga,
Mirtis tai perskyra pirma,
Mirtis tai vakar ir ryt,
Mirtis tik ištart to nemoka.
Mirtis tai naktis visagalė,
Mirtis tai lūpos išbalę,
Mirtis tai šlovės priglaudėja,
Mirtis tai kario likimo fėja.
Mirtis tai karstas giliai žemėje,
Mirtis tai kas nesunku mes manėme -
Veltui!
Mirtis uždaro vartus, kai mes mąstome
Apie Ją ir kas bus
Mirtis priklauso ir mums...
Mirtis, kai kažkieno akys sudrėksta.
Mirtis, kai temperatūra tavo atvėsta.
Mirtis tai pergalė ir paguoda,
Mirtis kuri atima ir duoda.
Mirtis tai nauja saldi gyvybė,
Mirtis tai aistra ar būtinybė?
4. Kai Pilnaties Akis Uþmerks Mirtis II
Ar tikrai gyveni, ar dejuoji many
Lyg pakabintas ant kaklo.
Neklausk, neklausk ar tu akmeny
Kai paskutinį kart tave matom.
Kaip šalta, kaip šalta iš mūsų balsų
Sklinda skausmo keliu,
Čiurlena čiurlena kerų garsu
Kai naują vienybę tveriu.
5. Gyvenimo Kritimà Dovanosim Krankliui
Sutemų krantai ir dvasia nemirtinga –
Ramūs, kai virpa kranklio sparnai.
Tamsoj pravirksta sielos iš laimės
Jos ją pažįsta sublizga kaip dalgis.
Jos mėgsta kai žmogų dalinas,
O dalgis vadinas kranklio vardu.
Kranklį jos kviečia ir žvelgia į gelmę
Nustato jo vertę, kai pykčiu akys jo šviečia.
Esam jo tik šešėlis, Mirtis viduje,
Kai kranklys pašėlęs – Mirtis išorėje.
Aštriais nagais į sutemų šalį,
Vėlių takais nunešti jis gali.
Jo laukiam, geidžiam ir tylim...
Lai išgirs mus! Už tai jį ir mylim.
Jo žvilgsnį, prisilietimą dovanosiu Jums,
Gyvenimo kritimą dovanosiu Jam.
6. Á Naujà Galybæ
Atmerk akis į tamsos malonumus,
Atverk duris į priešo rūmus
Ir atsistok tarp jo ir seno žmogaus,
Kuris turėtų reikšti viską viename.
Ir paimk nakties kardą jo ir lik dar gyvas,
Ką reikėtų, su kitu save sulieti trečiame.
Praverk lūpas į priešo kraują,
Pamerk rankas į jėgą naują.
7. Ir Saulë Neteko Savo Pusës Veido
8. Ozirio Adventas
Tu, kurs mėgsti mėnulį naktį,
Garbinti
Savy tamsos blogį
Ten, kur kiekvieną...
Kiekvieną naktį košmaras
Tai šviesos maišto pabaiga
Adventas Ozirio
Pradžia Šėtono judesio
Tai nėra letargo sapnas
Nebus melo inicialas
Setas čia karalius
Ozirio sukapoti gabalai
Susigėrė žemėj kaip lietaus lašai
Ir tamsa jo ryto saulei
Dulkėtas jo ten sostas laukia.
9. Folklorinë Daina Apie Mirtá
Gyrė šitą Mirtį gražiai atvažiavo
Mažu šitą Mirtis vėl miškais keliavo
Mažu šitą Mirtis vėl miškais keliavo.
Gyrė šitą Mirtį gražus jos žirgelis
Mažu šis žirgelis per pragarus keliavo
Mažu šis žirgelis per pragarus keliavo.
Gyrė šitą Mirtį gražus vežimaitis
Mažu vežimaitis į puotą ridentas
Mažu vežimaitis į puotą ridentas.
Gyrė šitą Mirtį gražūs marškinaičiai
Mažu juos vilkės mirusiej’ vaikaičiai
Mažu juos vilkės mirusiej’ vaikaičiai.
10. Ið tuðtumos Á Akmens Tylà
Ugnis, tai mano akys
Šešėlis, tai mano kūnas.
Tuštuma, tai mano sostas,
Vieta kur nėra jausmų.
Pasilikęs tik pergalės mostas
Nuaidi danguj jis griausmu.
Nesuprantami dūmai styro aplink,
Jie styro iš mano paties,
Savęs nejaučiu, patį sunku apimt;
Nesulauksiu daugiau ateities,
Ratas sustojo ir stingsta stipryn.
Kaip žemė virsta žvaigžde,
Aš tik vienas matau, kaip einu tolyn,
Nes pats aš sukūriau save.
Kadaise buvau aš žmogus,
Kadaise buvau tik siela,
Likau dabar aš ramus
Akmuo apsigaubęs tyla.
11. Tarp Akmens Ir Veidrodþio
Užmerktų pilnaties akių ašaros sukūrė veidrodį prietemos lopšyje. Tas veidrodis, pilnaties sidabrinėj šviesoj, sudrumsčia, sujudina mane. Santykis su juo – visada individualus, visada paslaptingas. Jo galia verčia žvelgti į save: o jūs manėt, kad tai veidrodis atspindintis išorę. Jame netelpa ką aš prisimenu ir neprisimenu, ką svajojau ir mąsčiau. O pats mano gyvenimas slypi Velino iškeltame iš samanų akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti. O jei ir tame veidrodyje blyksteli būties šešėlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprėpiamame akmenyje. Gerai jei jis atspindės bent mano ir akmens vienovę.
|
|
