|
ANUBI LYRICS
"Kai pilnaties akis uzmerks Mirtis" (1997)
1. Savo Kelyje
2. Kai Pilnaties Akis Uþmerks Mirtis
3. Mirtis
4. Kai Pilnaties Akis Uþmerks Mirtis II
5. Gyvenimo Kritimà Dovanosim Krankliui
6. Á Naujà Galybæ
7. Ir Saulë Neteko Savo Pusës Veido
8. Ozirio Adventas
9. Folklorinë Daina Apie Mirtá
10. Ið tuðtumos Á Akmens Tylà
11. Tarp Akmens Ir Veidrodþio
1. Savo Kelyje
Ateikit
O, nakties vaikai,
Pakilkit
Laiptais į bok�tą tylos
Į bok�tą � laikrodį nakties.
O kaip �auksmą
Kurio trok�tą
Rankos ne�ančios kardą,
Kardą vardu i�minties �
I��aukiantis viltį.
Ir jis nei�kaltas i� plieno,
Rankom neliestas
Ir nedega ugnis jame:
Jis tik įrankis mūsų tro�kimų.
2. Kai Pilnaties Akis Uþmerks Mirtis
Mirties ranka tamsi
Kyla auk�tyn auk�tyn
Koks tu �altas esi
U�merktom akim.
Nesuprantam, ar tu dar �velgi
Ar tik klausti mėgintum,
Ar tik rodai mums i� toli
Ką paslėpti tiktų.
Noris paslėpti tavy
Tai kas mūsų yra
Kol akių pramerkt negali
Ir kol esam �alia.
3. Mirtis
Mirtis tai mėginimas i�eit,
Mirtis tai siūbuojanti ne�inomybės �aka,
Mirtis tai am�ina kūryba
Ir spalva jos juoda.
Mirtis i�sipildanti būties knyga,
Mirtis tai perskyra pirma,
Mirtis tai vakar ir ryt,
Mirtis tik i�tart to nemoka.
Mirtis tai naktis visagalė,
Mirtis tai lūpos i�balę,
Mirtis tai �lovės priglaudėja,
Mirtis tai kario likimo fėja.
Mirtis tai karstas giliai �emėje,
Mirtis tai kas nesunku mes manėme -
Veltui!
Mirtis u�daro vartus, kai mes mąstome
Apie Ją ir kas bus
Mirtis priklauso ir mums...
Mirtis, kai ka�kieno akys sudrėksta.
Mirtis, kai temperatūra tavo atvėsta.
Mirtis tai pergalė ir paguoda,
Mirtis kuri atima ir duoda.
Mirtis tai nauja saldi gyvybė,
Mirtis tai aistra ar būtinybė?
4. Kai Pilnaties Akis Uþmerks Mirtis II
Ar tikrai gyveni, ar dejuoji many
Lyg pakabintas ant kaklo.
Neklausk, neklausk ar tu akmeny
Kai paskutinį kart tave matom.
Kaip �alta, kaip �alta i� mūsų balsų
Sklinda skausmo keliu,
Čiurlena čiurlena kerų garsu
Kai naują vienybę tveriu.
5. Gyvenimo Kritimà Dovanosim Krankliui
Sutemų krantai ir dvasia nemirtinga �
Ramūs, kai virpa kranklio sparnai.
Tamsoj pravirksta sielos i� laimės
Jos ją pa�įsta sublizga kaip dalgis.
Jos mėgsta kai �mogų dalinas,
O dalgis vadinas kranklio vardu.
Kranklį jos kviečia ir �velgia į gelmę
Nustato jo vertę, kai pykčiu akys jo �viečia.
Esam jo tik �e�ėlis, Mirtis viduje,
Kai kranklys pa�ėlęs � Mirtis i�orėje.
A�triais nagais į sutemų �alį,
Vėlių takais nune�ti jis gali.
Jo laukiam, geid�iam ir tylim...
Lai i�girs mus! U� tai jį ir mylim.
Jo �vilgsnį, prisilietimą dovanosiu Jums,
Gyvenimo kritimą dovanosiu Jam.
6. Á Naujà Galybæ
Atmerk akis į tamsos malonumus,
Atverk duris į prie�o rūmus
Ir atsistok tarp jo ir seno �mogaus,
Kuris turėtų reik�ti viską viename.
Ir paimk nakties kardą jo ir lik dar gyvas,
Ką reikėtų, su kitu save sulieti trečiame.
Praverk lūpas į prie�o kraują,
Pamerk rankas į jėgą naują.
7. Ir Saulë Neteko Savo Pusës Veido
8. Ozirio Adventas
Tu, kurs mėgsti mėnulį naktį,
Garbinti
Savy tamsos blogį
Ten, kur kiekvieną...
Kiekvieną naktį ko�maras
Tai �viesos mai�to pabaiga
Adventas Ozirio
Prad�ia �ėtono judesio
Tai nėra letargo sapnas
Nebus melo inicialas
Setas čia karalius
Ozirio sukapoti gabalai
Susigėrė �emėj kaip lietaus la�ai
Ir tamsa jo ryto saulei
Dulkėtas jo ten sostas laukia.
9. Folklorinë Daina Apie Mirtá
Gyrė �itą Mirtį gra�iai atva�iavo
Ma�u �itą Mirtis vėl mi�kais keliavo
Ma�u �itą Mirtis vėl mi�kais keliavo.
Gyrė �itą Mirtį gra�us jos �irgelis
Ma�u �is �irgelis per pragarus keliavo
Ma�u �is �irgelis per pragarus keliavo.
Gyrė �itą Mirtį gra�us ve�imaitis
Ma�u ve�imaitis į puotą ridentas
Ma�u ve�imaitis į puotą ridentas.
Gyrė �itą Mirtį gra�ūs mar�kinaičiai
Ma�u juos vilkės mirusiej� vaikaičiai
Ma�u juos vilkės mirusiej� vaikaičiai.
10. Ið tuðtumos Á Akmens Tylà
Ugnis, tai mano akys
�e�ėlis, tai mano kūnas.
Tu�tuma, tai mano sostas,
Vieta kur nėra jausmų.
Pasilikęs tik pergalės mostas
Nuaidi danguj jis griausmu.
Nesuprantami dūmai styro aplink,
Jie styro i� mano paties,
Savęs nejaučiu, patį sunku apimt;
Nesulauksiu daugiau ateities,
Ratas sustojo ir stingsta stipryn.
Kaip �emė virsta �vaig�de,
A� tik vienas matau, kaip einu tolyn,
Nes pats a� sukūriau save.
Kadaise buvau a� �mogus,
Kadaise buvau tik siela,
Likau dabar a� ramus
Akmuo apsigaubęs tyla.
11. Tarp Akmens Ir Veidrodþio
U�merktų pilnaties akių a�aros sukūrė veidrodį prietemos lop�yje. Tas veidrodis, pilnaties sidabrinėj �viesoj, sudrumsčia, sujudina mane. Santykis su juo � visada individualus, visada paslaptingas. Jo galia verčia �velgti į save: o jūs manėt, kad tai veidrodis atspindintis i�orę. Jame netelpa ką a� prisimenu ir neprisimenu, ką svajojau ir mąsčiau. O pats mano gyvenimas slypi Velino i�keltame i� samanų akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti. O jei ir tame veidrodyje blyksteli būties �e�ėlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprėpiamame akmenyje. Gerai jei jis atspindės bent mano ir akmens vienovę.
|
|
