|
MERESSIN LYRICS
"Alkis" (2001)
1. Malda Raguotiems Dievams (Intro)
2. Alkis
3. Juodas
4. Aðmenys
5. Pasiutæ Ðunys
6. Pažadink Žv?r?
7. Yra Ðalis
8. Per Dykum?
9. Palieku Juodum? Tau
10. R?kas
11. Auka Raguotiems Dievams
12. Aðmenys II (Folk outro)
1. Malda Raguotiems Dievams (Intro)
2. Alkis
Kai kyla vėjas, prikeldamas vėles milžinų
Ir užmaršties dulkes nubraukia nuo karžygių veidų
Vėl Karo Žvėris bunda, lydimas varnų
Kaip alkanas ir įniršęs aš per laiką einu.
Ten, kiekvienam kelio vingy tyko mirtis
Ten, kur amžiaus alkis kankina ir neleidžia nurimt
Išmušė laikas ir pasidavė šimtmečių miegas
Dabar aš likimų valdovas, jėga vėl sugrįžo iš karo dievų.
Kai patekės Juodasis Mėnulis
Ir atsivers Gyvatės Tarpeklis
Lokio akių spindesys man rodys kelią naktyje
Vėl alkis manyje, vėl alkis manyje
Ir pagrįsta nuojauta blogio spindi per laiko prizmę
Aš tas karžygys, kuris nešasi karo dvasią širdy
Tik alkis žudyti ir kraujas pagimdo košmarą
Kuris nesibaigs, kol užmaršties dulkės nepalies Laiko Skrynios.
3. Juodas
Juodos juodos tavo akys, tavo šokis, tavo naktys
Tavo dainos apie mirtį, apie Viešpats jautrią širdį
Juodos mintys, keisti norai, juodą naktį šaltam guoly
Kam skirta tavo vienatvė, jeigu net mirtis beprasmė
Jei tu aklas, tu švaresnis
Jei tu nuogas, tu šventasis
Jei tu juodas – pasmerktasis
Jei tu juodas – pasmerktasis
Kas naktį sapnas – beprotybė, bet juk tai pati realybė
Gerklę perkastum už dyką, šį, gal paskutinį, rytą.
Juodas tau dangus, žvaigždės taip toli
Laiko vis mažiau – juoda žemė tau.
Kur tavo viešpats akys
Jos turbūt seniai apako
Juodas juodas tavo kryžius
Tavo skausmo nebemato.
4. Aðmenys
Pilka medžio siela, padėk man iškęsti
Senų dievų pyktį
Pilka medžio siela, išsaugoki atmintį
Senų milžinų garbę ir šlovę
Nuogais ašmenim vėl grąžinki
Mes juodvarniais kilsim padangėn
Lydėdami saulės raudonus lašus
Kraujuotom akim nužvelgdami naktį
Pilka medžio siela, nušluostyki ašarą,
Ant ašmenų spindinčią
Priimk mūsų auką, pakilusią dūmais
Kas žino, kur staugiančios vėtros
Nuneš senųjų, piktų dievų mintis
Ištark mūsų vardą, dainom apipinki
Nes kilnūs siekiai pamirštami greitai
O blogis palieka gilias ašmenų žaizdas
Uliokėm broliukaa švėntuo Lietuvelie
Nežinau kon rasem svetimuo šalelie
5. Pasiutæ Ðunys
Plieno išbandyti, ugnį užkerėję, mirtį nugalėję,
Kas jie nelabieji, ir iš kur atėję siaubo sėklą sėti
Širdys akmeninės, akyse ledinis vėjas tiems, kas jų kely
Pamišimo sunkis kraujyje užverda velniavos aistra
Pragarą apgave, rojų nuskandinę pykčio gelmėse
Verda pasiutimas niekieno šalies žarijose, trykštantis siera
Ar gali tu pasakyti man gyvybės kainą?
Ar gali pajusti savo širdį plakant pasiutusio šuns kaily?
Kelias, kur jie ėjo, aukomis žymėtas, mirtimi nusėtas
Jie pasiutę šunys, maitvanagių broliai, tūno kariuose
Sutemų šešėly auka paaukota ir išlaisvinta tamsi galia
Imki kardą, broli, bet žinoki – kelio jau nebus atgal
Vėl ir vėl į kovą, ašaros pralieti, krauju nusiprausti
Amžiais amžinaisiais pasiutimas sukas užkeiktam rate
6. Pažadink Žv?r?
Išmušė pradžių pradžia, krenta uždanga juoda
O altorių tamsoje kelias vergiška galva
Nenoriu nieko aš žinoti, neverskite manęs žegnotis
Kodėl turiu giedoti: aleliū aleliųja
Spjauk į veidą, smeik man į širdį
Uždek man laužą iš ąžuolo nulaužto
Išlaisvink šį blogį, pažadink žvėrį
Aš kaltas, tu prikaltas, buvai tu ponas, o aš tarnas
Nenoriu keliais šliaužti – dabar aš laisvas
Netiesiu rankų į tave ir negrįšiu su auka
Nenoriu daugiau bijoti, tau dūšią dovanoti
Aš noriu skrist su vėju, savy pažadint žvėrį
Išlaisvint šitą blogį, pasiekti sielos laisvę
7. Yra Ðalis
Yra šalis, kur valdo akmuo
Kur nepakeliamas karštis pavergia jėgas
Kur sustot negali, kur šalia mirtis
Ta šalis – tai galingųjų kapai
Dulkės dulkėmis likę tolumoj
Tik nebylus piramidžių akmuo – jis žino viską,
Jis matė viską, jis stebi viską
Prakeiksmas liko akmeniniame Krono veide
Ir akmuo, virtęs dulke, sustingo laike
Žvaigždė užgęso amžiams, nurimo audra
Smėlis prakeiktas keliauti dykumų takuose
8. Per Dykum?
Yra šalis, kur smėlis gyvas
Nebylas ir bevaisis dykumų karštas veidas
Jis juda, naikindamas viską savo kely
Ir net galingieji neįstengė jo sustabdyt
Smėlio jūros gelmėj išnyksta gyvybė
Laikas amžiams sustojęs niūrioje piramidžių tyloj
Dulkių audros pagrobia tai, ką vadinam realybe
Dykumų keistos rankos neša vėją tolyn
Ta šalis niekada nepriklausė mums
Josios miegas nebeteko spalvotų sapnų
Ko žmonės ieško dykumų širdyje ir veide?
Ar paslėptas laikas vis dar guli stiklo karste?
9. Palieku Juodum? Tau
Kažkada gimiau, Juodumą atnešdamas
Nevilties akyse skandindamas amžius
Seno varno sparnai glaudžia pasmerktą sielą
Juodo pranašo kelias per spalvotus sapnus
O dabar palieku tau...
Išsaugoki liepsną akmens ramybėj...
Palieku Juodumą tau
Kita karta užgimsta, kiti jau karaliai
Kiti bus budeliai, kiti pasmerktieji
Bet Juodoji Ugnis nepaklūsta amžių įstatymui
Ji skleidžia naikinančią liepsną, vis palikdama Juodumą
Juodas Juodoje Ugnyje – jis prakeiktas sapne
Nakties vaikų kraujyje tegul teka liepsna
Amžiai amžini tetyli, sielos varnais tepakyla
Tavo slapčiausiam sapne Juodumoj palieku tave
10. R?kas
Slenka rūkas, leidžias migla ant vandens
Ta migla slepia savy šešėlius
Kas pasakys man, kur leidžias šaltis
Kas parodys, kur atgyja ir išauga tamsa?
Aš slepiuos nuo šviesos
- Ji naikina mane
Aš nakties tvarinys,
Virš vandens šliaušiu migla
Iš tenai, kur nieko nėra, ten, kur nieko nebus
Daug praradęs, daug nepatyręs mirštu
Su pirmu saulės blyksniu
Pasmerktas būt šešėliu, aš bijausi išnykt
Kraujo lašas virsta saulėlydžiu – grįžta naktis
Aš nenoriu matyti, aš tik noriu pajusti
Vakaro tylą, slenkantį rūką ir
Mirštančią saulę savo delne
Mano kūnas ištirps lietuje
- Laikas užglosto žaizdas
Lietus man išplovė akis
- Lieku aš neregys
Ir aš jau nežinau,
Kas aš arba kuom tapau
Spengia tyla
- Ji balta migla liejas aplink
11. Auka Raguotiems Dievams
Rytoj bus ta diena, kai mitų amžius sugrius
Kažkas bandys užsiaugint sparnus,
Užgimt naujam laike
Ir lieka liudesys tuštumoje,
Sena malda raguotiems dievams
O ši naktis nesibaigs niekada,
Kaip sužeisto paukščio rauda
Tai paskutinė kova – lieku vienišas mūšio lauke
Suka ratus alkani vanagai – tai kam skirta giesmė?
Vėl kelio dulkės lydi mane, aš pavargau ilgoje kovoje
O, ko verta ši giesmė ir kelias atgalios?
Paklauskite kelio akmens, kokia amžinybės prasmė
Ko pavargusios ašaros liejasi upėm srauniom?
Laikas, kuriame gyvenau,
Davė laisvę man ir saują Ugnies
Bet vienatvės šydas sunkus – aš noriu išeit...
...Pagerbkim tuos, kas sukūrė mitus
Pagerbkim senuosius raguotus dievus
Už tuos, kas vieniši ilgame kelyje surado aukurą sau...
12. Aðmenys II (Folk outro)
Uliokėm broliukaa švėntuo Lietuvelie
Nežinau kon rasem svetimuo šalelie
|
|
