|
ANGIS LYRICS
"Praeities Ženklai" (2001 Demo)
1. Ties Nežinomybe...
2. I Amžinybės Glėbį...
3. Jūros Sakmė
4. Sugrįžimas
5. Šiaurinei Žvaigždei
6. Kaile Rekyse!
7. Nešk, Brolau, Kovon!
8. Sugrįžimas (Remix)
1. Ties Nežinomybe...
2. I Amžinybės Glėbį...
Tamsioj žiemos nakty,
Liepsnoj sudegusioj pily
Niūrioj tyloj, aš vienas čia,
Su pergale - keistai karčia...
Pelėdą tolumoj girdžiu...
Lytėjimą šaltų žvaigždžių jaučiu...
Tie, kurie šiandien nešė Mirtį čia,
Prapuolė visiem amžiam Tamsoje
O, šėlstanti Ugnie!
Apsupk mane skraiste sava...
Būk Lemtim mana -
Kelį į pilį Dausose!
Pakilk aukštyn taku,
Iš spindesio Mėnulio nukaltu,
(Šiąnakt kaip niekada rausvu...)
Kitų kelių, deja, aš neturiu...
Krauju išaušus ši diena,
Prabėgo kaip akimirka viena.
Kodėl aš negirdžiu savų?..
Ir rankom kalaviją dar liečiu?..
...te visad mūsų namai virs atėjūnų kapais!
...te grobis jų taps tik juodi pelenai!
...te bus taip visada
...nes teisė į kovą amžina!
Nebematysiu spindulių Aušros...
Ugnis... jį išvaduos!
Jau išeinu... nakties tamsoj...
Ugnim sugrįšiu vėl... Kitoj Kovoj!
3. Jūros Sakmė
Atskrieja vėl naktis Jūros takais,
Kinkyta pilkais Prieblandos žirgais.
Jau Žemę glosto juoda, švelni ranka
Tik nebaltuoja Jūroj vis nurė vieniša...
Ir naktį vėlei keičia baltaskarė Aušra,
O nerimas nenyksta smėlio krante.
Ir širdgėla suklykia žuvėdra balta, -
Nejau Žemės Sūnų šaukia Jūra šalta?
Kažkur toli, tamsioj Jūros gelmėj
Stūkso gintaro Rūmai jūržolių giraitėj.
Mėlynų bangų Deivės keruose
Skęsta Žemės Sūnaus siela spanuose...
Danguj rūstybė telkias -
Niaukias, pilkuoja skliautai!
Tolumoj Ratai titnago trata.
Bilda kanopom Perkūno ožiai...
Įtūžęs Valdovas Dausų
Gena vežimaitį dangaus keliu!
"Kaip drįso paliesti Deivę žmogus?
Kaip drįso įžeisti Dievus?!"
Šėlo, dūko Jūroj įtūžio audra,
Smigo Ugnies kirviai banguosna
Griuvo Rūmų bokštai, žuvo amžinai...
Gintaro Pielies griuvėsiai tapo jiems kapai...
"O, Dieve, mėlynų bangų!
Tu pažeidei įstatymą Dievų!
Nubaust aš ir tave turiu...
Te kris pražūtis ant Jūsų galvų!"
4. Sugrįžimas
Per dykrą, užlietą miglų
Po verkančiu dangaus skliautu
Nematomais Vėlių takais
Grįšiu, kaip žadėjau kadais...
Su vėjo pražūtingu dvelksmu
Juodbėriu Velnio eikliu
Sidabro ragan vėlei pučiu
Ir kovą nebaigtą pratęsti kviečiu!
Te mažos liepsnelės širdžių
Vienybėj galybę pajaus
Pakilę nuvilnys tarp miškų...
Virš krašto šventosios Ugnies ir lietaus.
Keliu į dangų, pusėn vakarų,
Dievų nukaltą kalaviją iš žvaigždžių.
Pasrūva runos šaltos krauju,
Ašmenyse išrėžtos kalvio Dausų!
Sukilkit! Pabuskit nuo žodžių tuščių!
Lopšinių, iš lūpų putotų melu!
Išsaugokit tai, kas brangu -
Kuom degė visad širdys karių...
Jau vriasi Vartai Dausų
Pasauly gyvųjų aš likt negaliu...
Bet karo ragas vis gaus!
Ir Mūšio Paskutinio dieną pranašaus!
Tad bus valia tokia Dievų!
Išžengs žvaigždžių tiltu kariauna dausų.
Susitiksim tada, visi, kovos lauke,
Kai melo bokštai skęs liepsnose!
5. Šiaurinei Žvaigždei
O, Karalaite, spindi šalčiu
Tegul lydės mane šviesa tavo akių
Ir kelią rodys, kai aplink tamsu
Gal tai bus paguoda?.. Gal ženklas iš Dausų?..
Ir, kai paklos audra man tarp bangų šaltų
Patalą amžiams dugne iš smilčių,
Tu aplankyk mane, spindėjimu tyliu...
Ledinėm ašarom sušildyk - to tiktai aš tegeidžiu...
6. Kaile Rekyse!
Į kraštą, žėruojantį Sukilimo liepsna
Į pagalbos šauksmą - skubi raitija.
Mes lekiam čia, kad apginti Tave
O, žeme Prūsų, nelaimingoji!
O, pasveikintas būki, Valdove!
Narsiausių karių Lietuvos.
Jūs' motina Prūsa jau laukė
Ir Dievai, ir Kariai Žemės šios!
Mes čia, kad Jungtinė jega
Suduotų priešui smūgį galingą,
Kad sudegintų menkystas savo lizduose
Aukštaičių, Jotvingių ir Prūsų neapykantos liepsna!
Mes pritrėkšim teutoniškas žiurkes
Ir suminsim jų pačių urvuose!
Mes paversim Kulmo žemę gykra!
Kayle Rekyse!!!
Skendo kraštas karo gaisruose
Vien tik vėjas sūkuriavo pilių pelenuos...
Tik pilys trys teliko teutonų naguose
Jų kariauna didžiulė krito Renzio pelkėse...
Ir iš Sąjungos švenčiausios - kalavijo ir ugnies
Dar skaisčiau liepsnojo aukuras - laisvės ir vilties!
O, pasveikintas būki, Valdove!
Ir narsioji tavo kariauna!
Sveikina vitingai Prūsos Tave, -
Kayle Rekyse!
7. Nešk, Brolau, Kovon!
Šiandien yra ta diena
Ei, žirgeli, neški mane!
Per pelkes, miškus ir dykras
Neški, Juodkarti, savo balne.
Tenai, kur žėruoja rausva
Gaisrų pašvaistė rytuose.
Kur šlaistos po kraštą pilką
Karo šmėkla kryžiuota.
Neklupki, ir lėki pimyn
Jau renkasi broliai valdovo pily...
Suspėti turim ligi aušros,
Kai mūšin visi vėl stos!
Rytoj bus diena nelengva,
Galbūt mes pražūsim kare...
Daug kartų išjojom ir grįžom drauge,
Jei lemta bus, ir liksim lauke... mūšio!
Aš skrieju, su tavim, tymo balne
Jaučiuosi kaip vėjas šiaurys laukuose,
Kaip sakalas raibas aukštai danguje,
Lėk ten, kur verda kova!
Mirtis ten mojuoja savo dalgiu
Ir kraunasi sostą iš priešų galvų...
Kovoja ten broliai už garbę Dievų!
Ten mano vieta, ten būti turiu!
Ten lūžo kalavijai...!
Ten eižėjo šalmai...!
Žirgai iš skausmo žvengė
Ir stengo kraujo klanuose kariai...
Mirtis tądien užkando sočiai,
Užteko priešų Jai galvų...
Sustabdė sraunią priešų upę broliai,
Tačiau atrado daugelis jų prieglobstį Dievų...
8. Sugrįžimas (Remix)
Per dykrą, užlietą miglų
Po verkančiu dangaus skliautu
Nematomais Vėlių takais
Grįšiu, kaip žadėjau kadais...
Su vėjo pražūtingu dvelksmu
Juodbėriu Velnio eikliu
Sidabro ragan vėlei pučiu
Ir kovą nebaigtą pratęsti kviečiu!
Te mažos liepsnelės širdžių
Vienybėj galybę pajaus
Pakilę nuvilnys tarp miškų...
Virš krašto šventosios Ugnies ir lietaus.
Keliu į dangų, pusėn vakarų,
Dievų nukaltą kalaviją iš žvaigždžių.
Pasrūva runos šaltos krauju,
Ašmenyse išrėžtos kalvio Dausų!
Sukilkit! Pabuskit nuo žodžių tuščių!
Lopšinių, iš lūpų putotų melu!
Išsaugokit tai, kas brangu -
Kuom degė visad širdys karių...
Jau vriasi Vartai Dausų
Pasauly gyvųjų aš likt negaliu...
Bet karo ragas vis gaus!
Ir Mūšio Paskutinio dieną pranašaus!
Tad bus valia tokia Dievų!
Išžengs žvaigždžių tiltu kariauna dausų.
Susitiksim tada, visi, kovos lauke,
Kai melo bokštai skęs liepsnose!
|
|
